Ačiū tau, kad būdama svetima buvai tokia artima ir palaikanti mano gimdymo metu. Ačiū, kad mūsų bendravimas labai greitai tapo draugiškas, o mūsų susitikimai ir pasivaikščiojimai ruošiantis gimdymui - tokie nepaprastai šilti ir nuoširdūs. Šitas mano gimdymas man neįkainojama patirtis, pirmiausia todėl, kad lėliukas atėjo į šį pasaulį taip, kaip svajojau po pirmos cezario operacijos, natūraliai. Manau, kad neatsitiktinai paprašiau tavęs tapti mano dula ir išties nesuklydau, nes tavo gimdymų istorijos mane įkvėpė ir suteikė naujų jėgų viso gimdymo metu, išgyvenau jį labai sąmoningai ir tikrai. Ne kartą sakei, kad viskas susiklostys palankiai man ir kad nėra dėl ko jaudintis. Džiaugiuosi, kad taip ir buvo: kad pagimdžiau paskutinę dieną prieš tau išvykstant, kad atsitiktinai paprašiusi puodelio kavos sukūrei man ypatingą aromaterapiją sąrėmių metu, kad pagelbėjai mano vyrui ir jūs buvote puiki komanda, kad gimus mūsų sūneliui dar kartą priminei, jog tai šventė ir reikėtų švęsti. Tavo parneštas karštas šokoladas buvo idealus skanėstas vaikučio gimtadienio proga. Ačiū tau ir už daug dar nepaminėtų dalykų. Linkiu, kad ateityje tu, kaip dula, išliktum tokia pat natūrali, paprasta, palaikanti ir atvira. Kad tavo darbas suteiktų jėgų ir stiprybės ne vienai šeimai ir kad dar daug kartų pamatytum užgimstančių lėliukų, o jų pirmasis riksmas tavo širdį tepripildo pasididžiavimo ir laimės.
Šiltai, Jokūbo mama Lauryna
OLIVIJOS gimimas su Giedre
Artėjant pirmosios dukros gimdymui buvau nusiteikusi, kad esu didelė suaugusi moteris, ir, kaip ten viskas bebūtų, aš jau kaip nors, svarbiausias mano darbas yra saugiai ir kuo mažiau traumuojančiai atvestį į pasaulį manyje gyvenantį vaikelį. Tačiau, nors dukrytė gimė natūraliai, greitai ir su puikiais Apgar balais, man pačiaiskaudėjo ne tik plyšimų siūles. Kūnas sugijo po kelių mėnesių, bet širdis verkė dar gerus dvejus metus. Mane itin prislėgė tai, kad medicininės intervencijos buvo atliekamos manęs apie jas net neinformavus. Jaučiausi pažeminta, lyg staiga būčiau nustojus būti žmogumi, ir mano kūnas būtų buvęs tik kažkieno darbo objektas, su kuriuo galima elgtis kaip kam patogiau. Per patį dukros gimimą buvau nusprendusi geriau išsiųsti vyrą į koridorių, ir likau tik su gydytoja, akušere ir slauge. Tuo labai jautriu metu jaučiausi gąsdinama, išjuokiama ir be galo vieniša. Tai buvo antra mano gyvenime pamoka, kad ir aš esu svarbi, ir kad žaizdos, nors ir sugyja, bet palieka randus.
Kai sužinojau apie dulų projektą Lietuvoje, iš karto supratau, kad jei Dievas duos dar vieną vaikelį, jį į šį pasaulį norėčiau atvesti ir su dula. Ne tik dėl to, kad mano vyras nevisai gerai supranta ir kalba lietuviškai, kad nėra perpratęs gimdymo ligoninėje rutinių procedūrų, ar kad galbūt nebūtume turėję kam kitam palikti vyresniosios dukrelės. Aš jaučiau, kad labai norėčiau ir moteriškos globos ir palaikymo. Pastiprinimo iš patyrusios moters, žinančios, kas yra gimdymas.
Su Giedre susipažinome likus beveik dviems mėnesiams iki vaikelio atėjimo. Džiaugiausi mūsų susitikimais – galimybe aptarti gimdymo planą ir gauti vertingų įžvalgų, pasidalinti patirtimis, išsakyti mane neraminančius dalykus. Artėdama link gimdymo jaučiausi vis stipresnė ir drąsesnė.
Prasidėjus reguliariems sąrėmiams Giedrė atvažiavo pas mus į namus. Kartu vyru, vyresniąja dukrele ir mūsų dula išėjome pasivaikščioti. Labai džiaugiausi Giedrės buvimu su mumis – jaučiausi kaip už saugios sienos tame “jau važiuoti ar dar ne”, įsigyvenau į save ir džiaugiausi sąrėmiais. Namie prabuvome dar tris su puse valandos (pati viena nebūčiau tiek atlaikiusi nerimaujančio vyro raginimų jau važiuoti). Nuvažiavus į gimdymo namus, dar trise smagiai šnekučiuodami palaukėme mano gydytojo, o kai atėjome į gimdymo palatą atsivėrimas buvo ties 8 cm. Jaučiausi kaip namie – šalia vyras, Giedrė, labai ramus ir tik kartkartėmis užeinantis gydytojas. Su Giedre darėme atpalaiduojantį klubų sukimą, siūbavome ant kamuolio. Esu labai dėkinga mūsų dulai, kad prisiminė ir paprašė didelio čiužinio (ant jo ir gimė mūsų mažylė). Sąrėmiai vis stiprėjo, per juos geriausiai jaučiausi tupėdama ir siūbuodama. Giedrė man padėjo spausdama dubens kaulus ir masažuodama, kas buvo man pačiai netikėtai labai veiksminga. Tokio nuskausminimo išmoko ir mano vyras, ir paskui jau juodu mane masažavo pasikeisdami. Sąrėmiai vis stiprėjo, per vieną iš jų plyšo vandenmaišis, per kitą – užgimė galvutė.
Viso gimdymo metu ir po jo jaučiausi saugi ir itin mylima. Net ir keletą skausmingų procedūrų prisimenu ne tik kaip skausmingas, bet taip pat, kaip gera yra suspausti vieną vyro, o kitą – Giedrės ranką, ir sutikti palaikantį žvilgsnį. Po pirmo gimdymo likęs širdies skausmas buvo išgydytas meile.
Jaučiu, kad Giedrės dalyvavimas gimdyme buvo reikalingas ir mano vyrui – veikdamas kartu su Giedre, jis žinojo, ką daryti, kaip man padėti, ir buvo ne vienas pats atsakingas už savo žmoną, o komandoje su patyrusia Ir išmanančia pagalbininke.